Mūsų skrydis

Ramus, jaukus laukimas - tokio pojūčio apgaubtos mano dienos. Tiksi paskutinė septintojo nėštumo mėnesio savaitė. Šio mėnesio pradžios laukiau su nerimu - rašoma, kad su juo prasideda vargai: pūpsantis pilvas ima varginti, varžo judesius, vaikelis pilve negailestingai spardo į šonkaulius, ima kamuoti skausmai ir kiti nemalonumai. Jau turinčios vaikų dažnai sako, kad paskutinį nėštumo trimestrą jos nekantriai laukė gimdymo.

Pfu pfu pfu, kol kas nepajutau nieko panašaus - pilvukas pūpso, tačiau man jis labai mielas. Apskiritai, jaučiuosi sau graži kaip niekada :) Vaikelio spyriai jau toli gražu nebe drugelio plasnojimai, bet kiekvieno jų laukiu su nekantrumu ir nepailstu žiūrėti į tikraja to žodžio prasme judantį pilvą :) O koks malonumas užčiuopti į pilvą įsispyrusią kojytę!..  Ir vaikelio žagsuliukai, kartais trunkantys ir 15 - 20 minučių, neįkyri - priešingai, tik linksmina :)

Džiaugsmas širdį užlieja kaskart, kai mano vyras prideda ranką prie pilvuko ir kantriai laukia judesiukų… Žinau, kad su vaikelio gimimu atkeliaus ir gausybė rūpesčių rūpestėlių, tai mėgaujuosi kiekviena laukimo diena :)

Vakar prasidėjo nėštumo atostogos, tad nebereikia keliauti į darbą :) Kaip ir įprasta nėščiosioms, jau jaučiu “lizdo ruošimo sindromą”- norisi apsitvarkyti namus, užbaigti darbus, kuriems pabaigti vis stigo laiko ir ruoštis vaikelio atėjimui. Kalnų nuversti neplanuoju, tačiau norėčiau per dieną nuveikti bent vieną darbelį, kuriam anksčiau nerasdavau laiko :) Jau dvi dienas sekasi visai neprastai :)

Šis klausimas mane jau varo iš proto! Jei jis būtų apmokestintas, jau būsimo vaikelio kraiteliui būčiau sukaupusi nemenką sumą :) Bet tenka tik apsišarvuoti kantrybe…

Kol nesimatė pilvuko, klausimų buvo rečiau, bet dabar jau kiekvienas pažįstamas smalsauja to paties ir sutikti kaskart jie klausia to paties: “Gal jau žinai - mergaitė ar berniukas?”

Maža to, dar ima laidyti pastabas: “Žinau, nori mergaitės - visos mamos nori. O vyras tai tikrai berniuko laukia! Bet kai pirmas vaikas, tai jokio skirtumo - va, antro kai lauksi, norėsi porelės!”

Dar pati nežinau, ko norėsiu laukdama antro, bet nėra kada galvoti - tik spėk klausyti samprotavimų! “Tai kaip dar nesimato - juk jau šeštas mėnuo! Keista, labai keista… Mano sesuo/draugė/kaimynė/bendradarbė kai laukėsi, tai jau anksčiau matė… O negi pačiai nesinori sužinot??? Galėtum jau pradėt pirkti - arba mergaitei, arba berniukui…”

Kažkodėl aplinkiniams atrodo, kad vos sužinojus, gims mergaitė ar berniukas, turėčiau lėkti pirkti rožinių arba melsvų drabužėlių ir kitų reikmenų. O juk yra tokia gausybė gražių spalvų ir be šių! Ir dar daug gražaus laiko pirkiniams - niekur neskubu…

Tiesą sakant, kuo daugiau pamąstymų apie savo būsimo vaikelio lytį girdžiu, tuo man mažiau rūpi ją sužinoti. Jei gydytoja įžvelgtų ir paklaustų, pasakyti ar ne, greičiausiai atsakyčiau neigiamai. Koks skirtumas, svarbu, kad sveikas :) Anksčiau esu girdėjusi taip sakant būsimus tėvus, bet tik pati pastojusi supratau, kiek daug tuose žodžiuose tiesos :)

Ir dar supratau, kad klausimas, berniukas ar mergaitė, neturi jokio tikslo - jis užduodamas greičiausiai net ne smalsumui patenkinti, o dėl to, kad žmonės tiesiog neturi ko rimčiau paklausti :) Tiesiog tokia klišė.  

Kai seniai matytas ir netikėtai sutiktas buvęs klasiokas paklausė, ko laukiuosi, sakau: “Tikiuosi, žmogaus”. Atsakymas jį prajuokino, bet po pastarųjų dienų įvykių Lietuvoje ir Norvegijoje supratau, kad tikrai visa širdimi trokštu susilaukti žmogaus ir augindama išsaugoti jo žmogiškumą, kad vieną dieną nepavirstų bejausmiu žvėrimi…

“Geras miegas, geras maistas ir geros emocijos”, - tokį receptą, vos sužinojusi apie nėštumą, išgirdau iš savo gydytojos.

Klaipėdos jūrų muziejus - viena iš vietų Lietuvoje, kur puikių emocijų galima pasisemti su kaupu! Paskutinįsyk ten buvau vaikystėje, tad brangiausiojo pasiūlymas Joninių išvakarėse patraukti į Klaipėdą ir atgaivinti prisiminimus buvo tiesiai į dešimtuką.

Meilė ir jauki ramybė tiesiog tvyrojo ore - nuo medūzų akvariumo iki jūrų liūtų baseino :)

Baltijos pilkųjų ruonių porelė. Ką ir bepridursi… :)

Pingvinukų porelės meiliai glaustėsi, o vienišiai šildėsi prieš šaulę, kiti lyg povandeniai laivai nardė baseine. Prisiminėm, kad seniai matėme “Linksmąsias pėdutes”, tad per ilgąjį savaitgalį nutarėme prisiminti :)

Šiaurės jūrų liūtų pora po pietų prieš saulytę išgriuvo poilsio. Tačiau vaizdeliu skųstis negalėjo nei vienas muziejaus lankytojas: žmonės leipo iš juoko stebėdami, kaip mieguistas gyvūnas vartėsi tai ant vieno šono, tai ant kito, į kampą speisdamas savo antrąją pusę, kol galiausiai įmigo iškišęs liežuvį.

Medūzų judesiai akvariume priminė lengvą ir grakštų baletą.

Banguota Baltija neviliojo maudytis, bet kūną maloniai vilgė vėjas, o ausis lepino ošimas… mmmm….

Sakoma, kad pilve drugeliai plasnoja įsimylėjus, bet galiu patikinti - ne tik tuomet :) Aš šį plasnojimą pajutau pirmosiomis šios dienos valandomis. Iš karto nesupratau, kas tai. Keistas švelnutis ir trumputis suvirpėjimas pilve - nebuvau dar nieko panašaus jautusi.  Po keliolikos minučių  - vėl.

Ir prieš kelias minutes jaučia tą patį.

Greičiausiai tai - devynioliktąją savo gyvenimo savaitę jau įpusėjusio mažuliuko judesiai. Internetiniai būsimoms mamoms skirti žurnalai rašo, kad pirmieji vaisiaus judesiai primena vienoms žuvies plaukiojimą pilve, kitoms - drugelių plazdėjimą. Manyje, panašu, apsigyveno drugeliai :)

Kažkur skaičiau, kad kai kurias šis naujas pojūtis sujaudina labiau nei pamačius pilkame echoskopo ekrane mirksinį taškelį - būsimo vaikelio širdutę.

Kai aš ją išvydau septintąją nėštumo savaitę, nesulaikiau ašarų. Buvo nuostabu suprasti, kad manyje užsimezgė nauja gyvybė. Kartu - nerimas, ar nežinodama, kad laukiuosi, per tas septynias savaites kaip nors nepakenkiau jai.

“Negerai kilnoti aukštai rankas, gulėti karštoje vonioje, skraidyti lėktuvu”, - gydytoja ėmė vardinti, ko reikėtų vengti pirmuosius tris mėnesius. O visa tai ir dar daugiau dariau prieš apsilankydama pas ją: mėgavomės Medaus mėnesiu Karibuose, motoroleriu naršėme vietines saleles, dardėdami duobėtais keliais, rytais bėgiojome ir po to vartėmės karštoje sūkurinėje vonioje…

Kai vieną vakarą kaip reikiant ėmė pykinti ir skrandžio negalavimai kankino kiaurą naktį, maniau, kad užklupo jūros liga. Laivą tuomet iš tiesų supo labiau nei kitomis dienomis. O, pasirodo, ženklus apie save ėmė duoti būsimasis šeimos narys.

“Akivaizdu, kad atostogos jam nepakenkė”, - netrukus nuramino gydytoja, bet patarė sulėtinti gyvenimo ritmą ir mėgautis laukimu.

Ir mėgaujuosi - dabar jau ne tik didėjančiu pilvuku, bet ir drugeliais jame :)

Šiandien kolegė kreipėsi patarimo dėl vestuvių muzikantų. Jos dukra šią vasarą išteka, o muzikantai, su kuriais buvo apsitarę, pranešė vestuvių dieną išvykstantys į užsienį. Sutarčių nėra, tad tenka tenkintis muzikantų apgailestavimu ir dairytis kitų.

Kaip pernai tekėjusi, šiemet esu geidžiama patarėja :) Tačiau nebūtina ištekėti, kad patartum dėl kiekvieno susitarimo vestuvių klausimu PASIRAŠYTI SUTARTIS, kuriuose būtinai būtų nurodyti įsipareigojimai, tikslios kainos, terminai ir baudos už sutarties sulaužymą. Pasirašyta abiejų pusių ji jau yra svarus dokumentas.

Mes sutartis pasirašinėjome su visais: vietos nuomotojais, muzikantais, maisto tiekėjais, automobilio nuomotoju, fotografu ir t.t. Nekilo jokių nesklandumų.

Antras patarimas: NETAUPYTI. Čia negalioja frazės, kad kitąsyk bus geriau, turėsim daugiau pinigų ir panašiai. Mes abu troškome vienų vienintelių vestuvių gyvenime ir joms negailėjome nei pinigėlių (savų - neprašėme nė cento nei tėvų, nei skolinomės iš banko), nei laiko, nei energijos. Sakėme, pataupysime po to, o dabar surenkime šventę sau ir tiems, kurie mums brangūs. Po vestuvių ne kartą tiek vienas, tiek kitas ištarėme, kad toms dviems puikiausių akimirkų sklidinoms dienoms nebuvo gaila nė vieno cento, nes gera nuotaika ir prisiminimai atperka viską.

Žinoma, beatodairiškai pinigais nesitaškėme - aiškiai žinojome, ko norėtume, tad tarėmės, derėjomės  tiesiai, be tarpininkų, ieškojome išeičių ir rezultatas nenuvylė.

Trečias patarimas: NEAPKRAUTI DRAUGŲ vestuvių dienos reikalais, o jei jau prašai pagalbos, už tai būtina atsiskaityti. Esu pati patyrusi, kai į šventę pakvietę žmonės prašė kartu ir pafotografuoti. Rezultatas toks: fotografuoji, bet nešventi. Žinoma, galima nefotografuoti, bet kai paprašo, nesinori nuvilti.

Nenorėjome, kad mūsų šventėje nutiktų būtent taip, tad tie, kurie buvo kviečiami į vestuves, neturėjo jokių įpareigojimų. “Įdarbinti” buvo du puikūs draugai: draugei teko nuotakos dešiniosios rankos pareigos, draugas - filmavo.  Jie tai žinojo iš anksto, kaip ir tai, kad neliksime skolingi. Į savo pareigas jie pasižiūrėjo taip profesionaliai, kaip buvo galima tik svajoti.

O grįžtant prie muzikantų, mus savo dainomis ir pasirodymais linksmino “Hot Mamazz” trijulė. Rekomenduoju!

Seniai berašiau - po vestuvių šurmulio tęsėsi povestuvinis bruzdesys, sveikinimai, kol galiausiai teko grįžti į darbus ir kibti į juos atkakliai, tuomet atėjo Naujieji, po jų - mūsų Medaus mėnuo, o grįžus laukė maloni žinia: laukiamės vaikelio :)

Šiandien mūsų meilės vaisius jau 19 savaičių ir sėkmingai, ačiū Dievuliui, auga toliau :)

Pastarosiomis dienomis vis prisiminiau šį dienoraštį. Nauji pojūčiai, patirtis, kurią norisi įsiminti ir išsaugoti. Tokie dienoraščiai, kaip jau įsitikinau, puikiai tam tinka. Neatima daug laiko, o prisiminti, kaip nutiko su vestuvių įrašais, be galo malonu :) Ko nepajėgia įsiminti atmintis, tai gali internetas - toks galėtų būti šūkis :)

Ir ženklai - atsivertusi dienoraštį prieš akis išpuolė “Pampers” reklama, žvilgt į mūsų vestuvių skaičiuoklę - devyni mėnesiai kaip susituokę :) Metas gimdyti - kol kas dar tik dienoraštį ;)

O jei mano patirtis bus dar kam naudinga, labai džiugu :)

“Genialumas slypi paprastume”, - sakoma.

Nesakau, kad tai buvo genealu (juolab, kad dar ir profesionalių nuotraukų neturime:), bet mudviem tokios puošmenos buvo mielos širdžiai. Nenorėjome balionų, nenorėjome kaspinų, daugybės rožių… Mažyčių gubojų žiedelių debesėliai nusėdo nuotakos plaukuose, didesni - rankose, bažnyčioje, ant šventinės vakarienės vakarienės stalų.

Samanų kamuoliai, kartu su gubojų kupsteliais ir žvakutėmis, papuošė taką per bažnyčią, dvaro terasą ir laiptus.

Inicialai iš samanų pasitiko važiuojant pro vartus.

Šv. Kazimiero bažnyčios altorių paprastai puošia bažnyčios floristė, nebent poros pageidauja kitaip. Mums tiko, todėl pasirūpinome tik taku. O automobilio iš viso nutarėme nepuošti - ir be mūsų pastangų jis atrodė nepriekaištingai :)

Mintis pasirinkti gubojas ir samanų puošmenas kilo žvalgantis internete. Idėjų ten - daugybė. Liko tik įgyvendinti.

Jei reikės pagalbos, kreipkitės, duosiu kontaktus :)

O pabaigai - nuotraukos, iš kurių sėmėmės įkvėpimo:

SAMANOS

GUBOJOS

Tai buvo skrydis - svaiginantis, su pačiais tikriausiais jausmais, nepatirtas, dovanojęs pačius gražiausius prisiminimus, nepakartojamus peizažus, puikų orą ir įkvėpęs gražioms jau mūsų bendro šeimyninio gyvenimo kelionėms…

Tokia buvo mūsų meilės šventė… dvi nepakartojamos dienos, kurioms aprašyti turbūt nepakaks ir metų. Gal tik po jų susigulės įspūdžiai! Pabandysiu juos pamažu papasakoti šiame tinklaraštyje.

O prabėgus medaus savaitei dalinuosi puikiomis dovanų idėjomis. Svečiai mus stebino išradingumu!

Meilės sala

“Kurkit savo Meilės salą, saugokit ją nuo visų negandų ir audrų. Lai joje nuolat šviečia saulė, būna gera ir ramu, o putojančios bangos nuplauna visus rūpesčius…

Ir neužmirškit retkarčiais skirti laiko tik sau - kartu pailsėti palmių pavėsyje…”

Tai žodžiai iš raštelio butelyje, kurį radome atidžiau apžiūrėję dovanų gautą Meilės salą. Toliau buvo parašytos nuorodos, kur reikėtų ieškoti lobio. Sunku apsakyti, kokia intriga yra ieškoti lobio! Lyg tikri lobių ieškotojai suleidome pirštus į smėlį ir dar labiau į savo vaidmenį įsijautėme užčiuopę dėžutę. Kokie lobiai ten buvo pasklėpti, jau nebuvo tiek svarbu. Staigmena ir įspūdis vertas milijono!

Šeimos židinys

Perduotas tėvelių su pačiai karščiausiais linkėjimais puoselėti šeimos židinį taip, kaip jie tai daro 28-uonerius metus. Mes, kaip ir jie, susituokėme rugsėjo 11 d.

Tiesa, mūsų dieną vietoj šių žvakelių degė dvi raudonos širdelės :)

Knygelė sparnuotoms mintims

Dovana, kurią pirmiausia panaudojome - dviese suvalgėme obuolį, į širdelės formos medinį rėmelį įsidėjome vestuvinę nuotrauką, paskanavome medaus, o į knygelę su užrašu “Sparnuotos mintys” pradėjome rašyti sparnuotas vienas kito frazes - iš vienos pusės aš, iš kitos - mano vyras.

Šią žavingą dovaną įteikusi draugė žadėjo užsukusi karts nuo karto patikrinti, ar klausomės ir girdime vienas kitą. Pamačiusi, kiek vienas kito sparnuotų frazių jau užfiksavome, ji turėtų nustebti! :)))

Medaus mėnesio medus

Medučio stoka po vestuvių tikrai negalime skųstis! Krikštatėvis su teta jo įteikė visą statinaitę, o kabinsime jį vardiniais šaukštais. Žavingi mediniai šaukštai ne tik išpuošti medų nešančiomis bitutėmis - ant galų įspausti mūsų vardai!

Medaus mėnesiui iškeliauti ruošiamės po kelių mėnesių, tai tuomet ir šį medutį pradėsime kabliuoti :)

Pasveikinti mūsų nepamiršo ir mano Sutvirtinimo motinėlė - įteikė keturių rūšių medaus: natūralaus su graikiškais bei lazdyno riešutais, liepų bei eukaliptų.

Dar nespėjome paskanauti, bet atrodo viliojančiai - mmmmm….

Auksiniai žiedeliai

Dvi juodos, tvirto ir labai solidžiai atrodančio kartono dėželės.

Atidarome: du masyvūs aukso žiedai su deimantais ant juodo aksomo.

Išimame: du baltutėliai dailučiai puodeliai - jam ir man. Fantastika!

Vilnos pirštinės

Močiutės dovana, kurią labai šauniai panaudojome labai gražiai vestuvių tradicijai. Ją aprašysiu kitąsyk.

Mūsų diena - kalendoriaus lapelyje

Atrodytų, paprasta, tačiau be galo šauni idėja!

Angelas sargas

Miela, jauki, prasminga krikšto mamos dovana.

Šviestuvas “Mudu abudu”

Kai viena viešnia, vos sužinojusi apie mūsų vestuves, paprašė atsiųsti kelias nuotraukas, nujaučiau, kad ji ruošia staigmeną, bet kokį staigmena turės pavidalą, išvydau tik šventės dieną.

Šviestuvas, dekoruotas mūsų nuotraukomis. Jis ne tik jaukiai šviečia vis greičiau tamsėjančiais vakarais, bet ir primena smagias akimirkas!

Auksinis medalis “Žalgirio mūšiui - 600 metų”

Šeimyninio gyvenimo pradžiai mudu pasirinkome tuos pačius metus, kai kartu su visa Lietuva šventėme ir solidų Žalgirio mūšio jubiliejų.

Liudininkai įteikė mums gražią dovaną - proginį medalį ir palinkėjo, kad mūsų tikime, kad mūsų santuoka būtų pergalinga, kaip Lietuvai - Žalgirio mūšis.

Taurės šampanui

Grakščios, elegantiškos taurės - puikus linkėjimas. Tikiuosi, gyvenimas nestokos mums švenčių, kai galėsime įpilti į jas šampano ir išgerti už tai, kad esame kartu.

Sidabro įrankiai su inicialais

Dovana, kuri, tikėkimės, keliaus iš kartos į kartą kaip palikimas.

Baravykas

“Šeimyninis gyvenimas - kaip grybavimas. Bus visko - ir baravykų, ir lepšių”, - sakė fantastiška draugų kompanija, įteikusi didžiulį gražų baravyką.

Tikiuosi, viskas, ką surinksime savo kelyje, virs gardžia grybiene, kuria mėgausimės ne tik patys, bet ir pavaišinsime ja savo bičiulius!

Kraitė puikių baravykėlių iš Suvalkijos

Saldumynas, kurį dieviname - meduoliniai baravykai. Tiesiog tirpstančių burnoje jų mums vis parūpina brangiausiojo močiutė iš Suvalkijos. Šįkart ji padovanojo sklidiną kraitę!

p.s. Šiandien suvalgėme paskutinį! Tiesa, pavaišinome ir kitus :)

Kitos dovanos tilpo vokeliuose ir laukia, kol užsisakysime povestuvinę kelionę. Neabejoju, ji bus NUOSTABI, kur benuvyktume!

Pati didžiausia dovana buvo visus brangiausius matyti mūsų šventėje ar jausti jų buvimą šalia. AČIŪ!

… prieš santuoką… laikas baigia ištirpti, o dar laukia įvairiausių nepabaigtų darbelių.

Skaičiuoklė rodo, kad liko viena diena, bet džiaugiuosi, kad iš tiesų turiu dar dvi - ketvirtadienį ir penktadienį:)

Pasižadu, šio blogo nepamiršiu ir po didžiosios dienos - pasidalinsiu įspūdžiais ir patirtimi. Pasiruošimas jos davė išties nemažai :)

Valio! Ir dar tris kartus: valio! valio! valio!

O jau maniau, kad tikrojo karvojaus niekas nebekepa :)

Kad karvojus - svočios pyragas - žinojau seniau, bet kokia jo prasmė, išsiaiškinau tik paskaičiusi knygą apie lietuvių švenčių tradicijas.

Būtent tokio, koks ten aprašytas, norėjau ir mūsų šventei - supinti į kasą, papuošto žvaigždutėmis, mėnuliukais, su įkeptais kiaušiniais ir pinigėliu…

Bet pokalbiai su įvairių pyragų kepėjais užsibaigdavo šiuo mano karvojaus apibūdinimu. Pasakydavo, kad gali iškepti keksą, jei pageidauju, su viena ar keliomis skylemis alkoholio buteliams. Tokius paprastai kepa vestuvininkams.

Jau buvau beprarandanti viltį, kai laimė nusišypsojo. Internete aptikau šią nuotrauką:

Išsisaugodama ją į kompiuterį pamačiau, kad pavadinime užrašyta autorės pavardė - Rūta Šiušienė. Po kelių minučių pagooglinimo išsiaiškinau, kad ji - bendrovės “Beatričės saldumynai” gamybos vadovė.

Liko tik paskambinti, sutarti dėl smulkmenų ir pažadėti, kad po vestuvių nesikreipsiu į veterinarijos tarnybą. Pasirodo, viena nuotaka buvo šokiruota, kai pyrage aptiko įkeptus kiaušinius ir žadėjo ieškoti teisybės :)

Miela malonu, kai svajonės pildosi :) Nekantrauju išvysti savąjį karvojų antrąją vestuvių dieną!

O iki tol - pluoštelis įdomios informacijos apie tradicinį karvojų:

Vienu žymiausių vaidmenų vestuvių apeigose tenka karvojui. Tai vestuvių apeiginė duona, turinti magišką galią. Ją kepant imamasi įvairių burtų - į tešlą pilama degtinė, kad jaunavedžių gyvenimas būtų linksmas, ant duonkepės uždegamos penkios žvakės, kad gyvenimas būtų šviesus.

Karvojus - būsimos jaunavedžių gerovės, buities, gyvenimo ir duonos simbolis. Senoliai sakydavo, kad karvojus turi sverti 9 mieras, būti iškeptas iš 7 rėčių miltų, gautų iš 7 stogų, išstovėjusių 7 metus.

Prie šių miltų turi būti pridėta 7 statinėlės sviesto ir 7 kapos kiaušinių. Vanduo, pasak dainos, turįs būti iš 3 šventų upių.

Į karvojaus vidų dedama pora kiaušinių ir pinigas - vaisingumo ir turtingumo simboliai.

Karvojus supintas iš tešlos tarsi kasa, simbolizuojanti nuotakos jaunystę, nykstančią su karvojaus suvalgymu.

Pyrago viršų puošia paukštukai (rojaus paukščių simbolis, kurie savo sparnais karvojų maišė), mėnuliai ir žvaigždutės (jie turi šviesti jaunavedžiams jų gyvenime), kryžiukai (reiškė naujo gyvenimo palaimą), rūtos, statinėlės, karvutės (turėjo simbolizuoti pasisekimą ūkyje), gėlės, šakutės ir t. t.

Ant karvojaus kadaise būdavo statomos ir dvi lėlės, papuoštos įvairiais popierėliais. Jos vaizdavo arba senovės namų dievukus, arba pačius jaunavedžius.

Senosios kepimo tradicijos

Paprastai karvojus kepamas porą dienų prieš vestuves. Jį kepa ištekėjusios ir visų gerbiamos moterys.

Prieš pradedant darbą, kreipiamasi į gimdytojus, ar su Dievu leis karvojų daryti ir namus linksminti.

Tada vidury pirkios stato lovį arba duonkepę (vieta, kur kepama duona) ir pradeda darbą.

Dirbdamos moterys geria degtinę, kurios dalį pila į tešlą, kad karvojus būtų linksmas, paskui šoka, dainuoja.

Paprastai į duonkepę miltus pila motina arba krikšto motina. Taip jos į vestuves kviečia Dievą.

Pasak senolių, karvojų reikia kepti saulėtą dieną. Kai kuriose apylinkėse karvojų kepa naktį, iki aušros. Kai tešla jau parengta, ją apdengia skara, o piršlys pakelia duonkepę iš keturių pusių (ją pakelia į šiaurės, pietų, rytų ir vakarų puses), kad visos merginos ištekėtų.

Kol tešla pasikelia, visi valgo, geria, šoka ir dainuoja. Tešlai pasikėlus, daro karvojų.

Pirmas dvi saujas išima kryžmai, iš kurių daro jauniesiems mažus karvojus. Paskui apdengia suolą balta paklode, ant kurios apverčia duonkepę, o ant jos deda kryžmai šiaudus, ant viršaus deda tešlą ir dirba karvojų.

Padirbę ir papuošę deda karvojų ant naujos lopetos (kepimo įrankis) ir dainuodami “lada, lada” sodina į krosnį. Paskui šoka su lopeta, muša triskart į lubas arba slenkstį ir išmeta lopetą ant stogo.

Karvojininkės ir piršlys pakelia duonkepę į viršų, suduoda triskart į lubas, bučiuojasi kryžmai, šoka ir dainuoja.

Iškepusį karvojų išima iš krosnies, deda ant duonkepės dugno, apipila avižomis, kartais apyniais arba šienu, puošia ir maršalkas (piršlys, supiršęs jaunuosius, vadovaujantis vestuvėms), užsidėjęs ant galvos, apeina triskart stalą ir išneša jį į kamarą (šalta patalpa).

Vestuvių pabaigoje karvojų iškilmingai įnešdavo į namus: priekyje eidavo piršlys, jam iš paskos jaunoji ir svočia, už jų jaunosios pabroliai. Jį padalindavo visiems vestuvininkams.

p.s. O mūsų karvojus buvo šitoks:) Nežinau, lemtis ar kokia liudininko paslaptis, tačiau jis pirmasis atriekė karvojaus gabalą mums ir jame buvo pinigėlis :)))