Valio! Ir dar tris kartus: valio! valio! valio!
O jau maniau, kad tikrojo karvojaus niekas nebekepa :)
Kad karvojus - svočios pyragas - žinojau seniau, bet kokia jo prasmė, išsiaiškinau tik paskaičiusi knygą apie lietuvių švenčių tradicijas.
Būtent tokio, koks ten aprašytas, norėjau ir mūsų šventei - supinti į kasą, papuošto žvaigždutėmis, mėnuliukais, su įkeptais kiaušiniais ir pinigėliu…
Bet pokalbiai su įvairių pyragų kepėjais užsibaigdavo šiuo mano karvojaus apibūdinimu. Pasakydavo, kad gali iškepti keksą, jei pageidauju, su viena ar keliomis skylemis alkoholio buteliams. Tokius paprastai kepa vestuvininkams.
Jau buvau beprarandanti viltį, kai laimė nusišypsojo. Internete aptikau šią nuotrauką:

Išsisaugodama ją į kompiuterį pamačiau, kad pavadinime užrašyta autorės pavardė - Rūta Šiušienė. Po kelių minučių pagooglinimo išsiaiškinau, kad ji - bendrovės “Beatričės saldumynai” gamybos vadovė.
Liko tik paskambinti, sutarti dėl smulkmenų ir pažadėti, kad po vestuvių nesikreipsiu į veterinarijos tarnybą. Pasirodo, viena nuotaka buvo šokiruota, kai pyrage aptiko įkeptus kiaušinius ir žadėjo ieškoti teisybės :)
Miela malonu, kai svajonės pildosi :) Nekantrauju išvysti savąjį karvojų antrąją vestuvių dieną!
O iki tol - pluoštelis įdomios informacijos apie tradicinį karvojų:
Vienu žymiausių vaidmenų vestuvių apeigose tenka karvojui. Tai vestuvių apeiginė duona, turinti magišką galią. Ją kepant imamasi įvairių burtų - į tešlą pilama degtinė, kad jaunavedžių gyvenimas būtų linksmas, ant duonkepės uždegamos penkios žvakės, kad gyvenimas būtų šviesus.
Karvojus - būsimos jaunavedžių gerovės, buities, gyvenimo ir duonos simbolis. Senoliai sakydavo, kad karvojus turi sverti 9 mieras, būti iškeptas iš 7 rėčių miltų, gautų iš 7 stogų, išstovėjusių 7 metus.
Prie šių miltų turi būti pridėta 7 statinėlės sviesto ir 7 kapos kiaušinių. Vanduo, pasak dainos, turįs būti iš 3 šventų upių.
Į karvojaus vidų dedama pora kiaušinių ir pinigas - vaisingumo ir turtingumo simboliai.
Karvojus supintas iš tešlos tarsi kasa, simbolizuojanti nuotakos jaunystę, nykstančią su karvojaus suvalgymu.
Pyrago viršų puošia paukštukai (rojaus paukščių simbolis, kurie savo sparnais karvojų maišė), mėnuliai ir žvaigždutės (jie turi šviesti jaunavedžiams jų gyvenime), kryžiukai (reiškė naujo gyvenimo palaimą), rūtos, statinėlės, karvutės (turėjo simbolizuoti pasisekimą ūkyje), gėlės, šakutės ir t. t.
Ant karvojaus kadaise būdavo statomos ir dvi lėlės, papuoštos įvairiais popierėliais. Jos vaizdavo arba senovės namų dievukus, arba pačius jaunavedžius.
Senosios kepimo tradicijos
Paprastai karvojus kepamas porą dienų prieš vestuves. Jį kepa ištekėjusios ir visų gerbiamos moterys.
Prieš pradedant darbą, kreipiamasi į gimdytojus, ar su Dievu leis karvojų daryti ir namus linksminti.
Tada vidury pirkios stato lovį arba duonkepę (vieta, kur kepama duona) ir pradeda darbą.
Dirbdamos moterys geria degtinę, kurios dalį pila į tešlą, kad karvojus būtų linksmas, paskui šoka, dainuoja.
Paprastai į duonkepę miltus pila motina arba krikšto motina. Taip jos į vestuves kviečia Dievą.
Pasak senolių, karvojų reikia kepti saulėtą dieną. Kai kuriose apylinkėse karvojų kepa naktį, iki aušros. Kai tešla jau parengta, ją apdengia skara, o piršlys pakelia duonkepę iš keturių pusių (ją pakelia į šiaurės, pietų, rytų ir vakarų puses), kad visos merginos ištekėtų.
Kol tešla pasikelia, visi valgo, geria, šoka ir dainuoja. Tešlai pasikėlus, daro karvojų.
Pirmas dvi saujas išima kryžmai, iš kurių daro jauniesiems mažus karvojus. Paskui apdengia suolą balta paklode, ant kurios apverčia duonkepę, o ant jos deda kryžmai šiaudus, ant viršaus deda tešlą ir dirba karvojų.
Padirbę ir papuošę deda karvojų ant naujos lopetos (kepimo įrankis) ir dainuodami “lada, lada” sodina į krosnį. Paskui šoka su lopeta, muša triskart į lubas arba slenkstį ir išmeta lopetą ant stogo.
Karvojininkės ir piršlys pakelia duonkepę į viršų, suduoda triskart į lubas, bučiuojasi kryžmai, šoka ir dainuoja.
Iškepusį karvojų išima iš krosnies, deda ant duonkepės dugno, apipila avižomis, kartais apyniais arba šienu, puošia ir maršalkas (piršlys, supiršęs jaunuosius, vadovaujantis vestuvėms), užsidėjęs ant galvos, apeina triskart stalą ir išneša jį į kamarą (šalta patalpa).
Vestuvių pabaigoje karvojų iškilmingai įnešdavo į namus: priekyje eidavo piršlys, jam iš paskos jaunoji ir svočia, už jų jaunosios pabroliai. Jį padalindavo visiems vestuvininkams.
p.s. O mūsų karvojus buvo šitoks:) Nežinau, lemtis ar kokia liudininko paslaptis, tačiau jis pirmasis atriekė karvojaus gabalą mums ir jame buvo pinigėlis :)))

Rodyk draugams